Birželio 14-ąją Rykantų bendruomenė susibūrė pagerbti tremtinių, politinių kalinių ir visų sovietinių represijų aukų atminimą.
Minėjimas prasidėjo Šventosiomis Mišiomis Rykantų Švč. Trejybės bažnyčioje. Vėliau prie Rykantų traukinių stotelės ir kryžiaus buvo uždegtos atminimo žvakelės, tylos minute pagerbti iš savo namų išplėšti, į tremtį ir lagerius išvežti Lietuvos žmonės. Skambėjo dainos, priminusios ne tik tautos patirtą skausmą, bet ir nepalaužiamą viltį, kuri padėjo išgyventi net sunkiausiomis istorijos akimirkomis.
Ši diena primena vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių – 1941 metų birželio 14-ąją prasidėjusius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Tūkstančiai žmonių buvo atskirti nuo savo šeimų, gimtųjų namų ir Tėvynės, tačiau okupantams nepavyko atimti svarbiausio – meilės Lietuvai ir tikėjimo laisve.
Ypatingą akimirką minėjimo metu dovanojo pati gamta. Dalyviams stovint prie Rykantų kryžiaus, virš susirinkusiųjų praskrido gulbių pulkas. Lietuvių kultūroje gulbė nuo seno laikoma tyrumo, ištikimybės ir dvasios stiprybės simboliu. Tą akimirką atrodė, tarsi baltų sparnų skrydis primintų mums pagrindinę šios dienos žinią – net ir po didžiausių išbandymų žmogaus širdyje gali išlikti viltis, o atmintis ir meilė Tėvynei yra stipresnės už prievartą ir laiką.
Minėjimas tęsėsi Rykantų universaliame daugiafunkciame centre, kur vyko edukacinis užsiėmimas „Atminimo žvakių liejimas“, subūręs bendruomenę prasmingam prisiminimui, pokalbiams ir bendrystei.
Nuoširdžiai dėkojame Lentvario chorui „Viltis“ (vad. Jevgenij Barkovskij), šokių kolektyvams „Trepsis“ ir „Padūkėlės“ (vad. Aniceta Česnakauskienė), bendruomenės nariams ir visiems dalyviams, kurie savo buvimu liudijo, kad istorinė atmintis tebėra gyva ir svarbi.
Atmintis gyva, kol ją saugome.
Prisimename. Gerbiame. Nepamirštame.Gedulo dieną viltis ir toliau skrenda virš mūsų – kaip tie balti gulbių sparnai birželio danguje.
